Panašaus pobūdžio tekstai pasaulio praktikoje paprastai vadinami „Baltąja knyga“. Vis dėlto ryžomės pavartoti kiek kitokį pavadinimą: Lietuvos humanitarinių mokslųRaudonoji knyga. Kodėl šią studiją pavadinome „Raudonąja knyga“? Žinia, taip va-dinami dokumentai, fiksuojantys gyvybės formas, kurioms gresia pavojus išnykti.Tai žinių sąvadas apie saugomų rūšių būklę ir apsaugos būdus. Gali kilti klausimas, ar mūsų studija užvadinta ne pernelyg dramatiškai. Ar humanitariniams moks-lams ir apskritai humanitarinei kultūrai Lietuvoje tikrai iškilusi grėsmė išnykti?Šios knygos autoriams atrodo, kad taip formuluoti klausimą nebūtų visai tikslu.

 

Skelbti „Raudonąją knygą“ tada, kai pavojus akivaizdus, kai procesai nebegrąžinami ir nebesustabdomi, būtų per vėlu. Apsauga efektyviausia tada, kai pavojai dar tik numatomi. Pasakykime paprastai – toks pavadinimas išreiškia prevencinį rūpestį.Jis yra ne tiek aliarmuojantis, kiek atkreipiantis dėmesį į grėsmes – bet ir viltingas.

 

Ši studija nėra pirma, skirta humanitarinių mokslų problemoms, statusui ir politikai Lietuvoje aptarti. 2004 m. pasirodė leidinys „Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos” (sudarė Giedrius Viliūnas), o Lietuvos Respublikos Prezidento darbo grupė 2006 m. parengė „Pasiūlymus dėl humanitarinių ir socialinių mokslų ir studijų misijos, mokslinės veiklos vertinimokriterijų ir šių mokslų valdymo principų”. Paskutiniu metu, 2017 m., Lietuvos Mokslo taryba paskelbė siauresnio profilio „Lituanistikos tyrimų plėtros strategines gaires”. Nemažai jose išsakytų minčių ar pasiūlymų tebėra aktualu ir šiandien, todėl kai kas atsikartoja ir mūsų darbe. Vis dėlto tikimės, kad ši studija pasiūlys ir naujo matymo, ir naujų idėjų.

 

Šis tekstas neatstovauja jokios formalios politinės jėgos vizijai, veikiau jis remiasi bendru autorių tikėjimu humanitarinių mokslų svarba ir remiasi bendroje diskusijoje išgrynintomis vertybinėmis prielaidomis. Jis radosi kaip kolektyvinės minties ir darbo vaisius – nors autoriai po diskusijos rašė atskiras dalis, tačiau ir jos buvo vėl peržvelgiamos, svarstomos, pildomos, tad ko gero visas tekstas laikytinas visų proto ir pastangų rezultatu. Be abejonės, turime atsakyti į porą esminių klausimų, kylančių prieš atsiverčiant tekstą. Kodėl dar kartą apmąstyti humanitarinių mokslų misiją ir būklę Lietuvoje pasirodė svarbu būtent dabar? į ką kreipiamės ir kokių tikslųsiekiame, skelbdami šiuos bendro mąstymo vaisius?