Kas gi yra Platonas, jei ne Mozė, prabilęs atiškai? 1
Numenijus iš Apamėjos
Pirmasis mus pasiekęs Platono kūrinys baigiasi, o paskutinis – prasideda žodžiu “Dievas”. Paskutiniai Sokrato Apologijos žodžiai, kuriais Sokratas atsisveikina su jį myriop pasmerkusiais atėniečiais, tokie: “Bet jau metas eiti – man mirti, o jums dar gyventi. Katrų mūsų geresnė buitis laukia, to niekas nežino. Negu tik Dievas”. Pats paskutinis, nebaigtas Platono veikalas, Įstatymai, prasideda Svečio Atėniečio klausimu: “Dievas – ar kuris iš žmonių jūsuose laikomas įstatymų steigties priežastimi?” 2 Šiodvi ištaros kaip chiazmas suskliaudžia visą Platono kūrybą, kurioje nedaug atsitiktinių dalykų – veikiausiai neatsitiktinis ir šis chiazmas.3
I. Moses Atticus?
Klausimą apie Platoną kaip apie tikėjimo figūrą galima svarstyti įvairiopai. Galima nagrinėti Platono santykį su tradicine graikų religija, jo įtaką tolesnei graikų religijos raidai, arba žvelgti į religijos vietą ir vaidmenį jo “žodžiuose įkurtų” miestų sąrangoje.4 Galima aptarinėti Platono įtaką helenistiniams kultams bei krikščioniškiesiems autoriams arba aprašinėti jo “filosofinę religiją”.5 Galima, kaip Heideggeriui, žvelgti į Platono filosofiją kaip į veidrodį, atspindintį “būties istoriją”, kuri lemia pačios religijos pavidalų sklaidą (žr. jo Platons Lehre von der Wahrheit). Bet kuriuo atveju gan akivaizdu tai, kad “po Platono nebuvo teologijos, kuri nestovėtų jo šešėlyje” (Burkert, op. cit., p. 321).
Autoriai, iki šiol kalbėję apie Platono ir krikščionybės sąlytį, dažniausiai mėgindavo ieškoti struktūrinių paralelių tarp platonizmo (kaip atkurtos, rekonstruotos filosofinės bei religinės “sistemos”) ir tarp (dažniausiai kiek schematizuotai suvokiamos) krikščioniškosios teologijos. Pasak šio supratimo, pavyzdžiui, Gėrio Pavidalas, platoniškosios sistemos ontologinis ir epistemologinis absoliutas, prilyginamas krikščioniškosios teologijos Dievui.
Čia gali kilti abejonių, pirmiausia metodologinių. Net jeigu klausimas keliamas siaurame, griežtai apribotos tematikos kontekste (pavyzdžiui, svarstant Platono įtaką patristiniams autoriams ar pan.), Platono “religijos” ar “platonizmo” apybraižos dažniausiai nubrėžiamos pagal analogiją su tuo teminiu lauku, kuriam mėginama aptikti paralelių. Užuot ieškojus Platono mąstymui aprašyti tinkamų kategorijų, jam pritaikomas gatavas svetimų sąvokų “kurpalis”, o ieškomoji įtaka tuomet neišvengiamai patalpinama į to apibrėžimo rėmus ir suvokiama to kurpalio užduotomis kategorijomis.6 Pavyzdžiui, dairantis į Platono įtaką mistinei teologijai, Platonas ir pats nemačia tampa mistiku, o tyrinėjant jo įtaką vėlesnėms filosofijoms, staiga paaiškėja, kad dialogus bus parašęs tūlas vokiškos klasikinės metafizikos profesorius.
Toks paralelių ieškojimas ne tik neretai būva pritemptas, labiau negu bet kokius objektyvius teksto bruožus atspindintis jų autorių sim- bei anti-patijas. Dar reikia atkreipti dėmesį ir į neišvengiamą bei pamatinį tokio analogijų ieškojimo paviršutiniškumą, iškreipiantį abu tuos dalykus, kuriuose ieško atramos. Mat toksai struktūrinių paralelių ieškojimas suponuoja, kad platonizmas ir krikščionybė yra palyginamos ir todėl, giliąja prasme, homologiškos struktūros. Jisai neištikimas ir neatidus nei dinamiškam, neišbaigtam, pertrūkingam Platono filosofijos pobūdžiui (jai suprasti galbūt svarbesnės kitos kategorijos, negu klasikinės metafizikos nustatyti epistemologiniai ir ontologiniai absoliutai vel sim.), nei atviras prielaidai, kad krikščionybė yra ne tik ir ne tiek religinė-filosofinė sistema (analogiška graikų religijai, šamanizmui ar pan.), o, anot Bartho, “religijos pabaiga” – “ne žmogaus pasikėlimas eiti prie Dievo”, kaip kad visos religijos, “o Dievo žengimas prie žmogaus”: krikščionybė iškyla kaip visiškai unikalus egzistencinis atsakas į Dievo Įsikūnijimo faktą.7
Tačiau neabejotina ir tai, kad stulbinančios paralelės tarp platonizmo ir krikščionybės egzistuoja.
Nuolat kintančiam regimajam tapsmo pasauliui Platonas priešpastato sau tapačius pavidalus (eidē), sujungiančius tikrovę į mąstymui tepasiekiamą hierarchiją, kurią vainikuoja “anapus būties” esantis Gėrio Pavidalas – visos tikrovės tiek būties, tiek pažinimo dieviškas pagrindas. Platonas parodo empirinę tikrovę esant “netikrą”, negalutinę palyginti su bekūniu, nekintamu anapusiniu pavidalų pasauliu, kuris yra patirtinio pasaulio atžvilgiu pirminis. Žmogaus asmenybė sutelkiama nemirtingoje sieloje, kuri yra svetima kūnui ir tūno jame tarsi nelaisvėje. Siela gimininga mąstomajam, o kūnas – jusliniam pasauliui; filosofo uždavinys – apsivalyti išsivaduojant iš kūno gniaužtų, taip tampant kiek įmanoma panašesniam į Dievą. Nemirtinga siela tampa anapusinės tikrovės pažinimo ir kontempliavimo locus.8
Panašaus teologinio Platono filosofijos skaitymo santrauką pateikia Justinas, aprašinėdamas ikikrikščioniškąjį savo filosofavimo tarpsnį. Žydo Trifono paklaustas, kas, pasak platonikų, yra Dievas, jis atsako:
“Tai, kas visą laiką laikosi tapačiai sau ir tuo pačiu būdu, ir yra visiems kitiems būties priežastis – tai yra Dievas. […] Dievybė nėra regima akims, kaip kad kiti gyviai, bet vien protu (nōi) tesuvokiama… Ta proto akis yra tokia ir tam mums duota, kad galėtume jos skaistumo dėka regėti būtį savaime, kuri yra visų pamąstomųjų dalykų priežastis, neturinti nei spalvos, nei apybraižos, nei dydžio, nei jokio iš akiai regimų dalykų. Ši būtis savaime, esanti anapus bet kokios esamybės, yra neištariama ir neapsakoma, o vien tik Grožis ir Gėris, per giminystę ir regėjimo meilę staiga išnyrantys gerą prigimtį turinčiose sielose”
(Dialogus cum Tryphone 3.5-4.1).
Be abejo, savita teologizuota būties ir pažinimo temų platoniškoji traktuotė nubrėžė mąstymo tikrovėje ežias, prie kurių vis tekdavo grįžti, taip pat ir krikščionių mąstytojams – tačiau ar ji specifiškai krikščioniška ir krikščionybei gimininga? Čia iškyla daug kartų keltas platoniškosios Dievybės beasmeniškumo klausimas9, į kurį galbūt galėtų atsakyti tolesnis panašumo matmuo, bene labiausiai priartinantis Platoną prie krikščionybės: Timajuje pavaizduota kuriamoji Demiurgo, pasaulio Amatininko veikla ne vieną šimtmetį buvo suvokiama kaip Pradžios knygos aidas. Iš savo gerumo pertekliaus Dievas imasi kurti pasaulį, nes nori, kad visa kas būtų kaip galima labiau į jį panašu (Tim. 29e sq.).
Tačiau ar ir Platonas panašiai suvokė šį įvaizdį? Juk, galų gale, kaip pats Platonas mįslingai užsimena ir ankstyvieji Platono interpretatoriai pabrėžia,10 kosmoso kūryba Timajuje galbūt tėra “vaizdavimo būdas”, didaktinis įvaizdis, naratyviniame laike ir per antropomorfinę figūrą išreiškiantis tai, kas žmogiškąja kalba kitaip neišreiškiama – o iš tikrųjų pasaulis esąs nesukurtas, lygiai kaip ir nesibaigiantis.
Kad ir kaip ten būtų, ankstyvųjų krikščionių mąstysenoje Platonas užima tegu ir ypatingą, bet tarpinę vietą: tiek Justinui, tiek vėliau Augustinui jis padeda prie krikščionybės tiesos artėti – tačiau tam, kad taptų krikščionimis, jiems galiausiai reikalinga platonizmo įveika, privalu eiti toliau, anapus Platono – “ne todėl, kad Platono mokymai būtų Kristaus mokymams svetimi, bet kadangi nėra visu kuo panašūs” (Justinas, Apologia Minor 13.2). O vis dėlto “mes buvome išmokyti ir nuo seno skelbėme, jog Kristus yra Dievo pirmgimis, esantis ir Logos, kuriame turėjo dalį visa žmonių giminė. Gyvenusieji su Logos 11 buvo krikščionys, tegu ir buvo laikomi bedieviais, kaip kad tarp graikų – Sokratas…” (Apologia Maior 46.2-3).
Ši išliekanti pagarba Sokratui kaip “gyvenusiam su Logos” – labai įdomus dalykas, apie kurį verta susimąstyti atskirai. Justinas atrodo kiek nenuoseklus, kadangi visas Sokratas, kurį jis pažino, veikiausiai pasiekė jį per Platoną, – o dėmesys skiriamas tik Sokratui. Šis nenuoseklumas nepaprastai dėsningas. Viskas, kas priskirtina Sokratui, yra parašyta – apmąstyta, interpretuota, perteikta – Platono; o vis dėlto Justinui svarbi būtent ši Platono raštuose iškylanti figūra. 12
Galima klausti ir iš kitos pusės: pavyzdžiui, Aristotelis juk irgi kalbėjo apie dievišką Nejudamą Judintoją, ir jo raštuose (kurie tuo metu jau buvo grįžę apyvarton) krikščioniškieji autoriai galėjo aptikti nemažai minčių, būdingų ir Platonui. Tačiau nei Aristotelis, nei stoikai niekad neturėjo krikščionių rašytojams panašios religinės įtakos. Kas daro Platoną išskirtinį? Kas paverčia religiniu Platono santykį su sau tapačia Būtimi, arba su anapus būties esančiu Gėrio Pavidalu?
Preliminarus atsakymas būtų toks: nors Platonas, lygiai kaip ir Aristotelis, vadino filosofinį absoliutą “Dievu”, tačiau tai, kas daro Platono santykį su tuo absoliutu “religiniu”, yra Sokrato figūra. Mat, kaip mėginsime parodyti, svarbiausias dėmuo Platono “tikėjimo” sampratoje yra ne pozityvios filosofinės doktrinos, vieni ar kiti metafiziniai absoliutai, o būtent jo raštuose iškylantis santykis su Sokratu: jis ir kiekvieną skaitytoją patalpina santykyje su Sokratu, su sokratiškąja egzistencija, kuri yra viso Platono filosofavimo šaltinis. O visos filosofinės schemos yra antrinės, nes kyla iš paradoksalios Sokrato egzistencijos apmąstymo.
Taigi, čia pamėginsime gilintis į kelis Platono filosofijos momentus, kurių ištakos – Sokrato egzistencijos meditacijoje. Drauge tai yra mėginimas ieškoti sąšaukų tarp Platono ir krikščionybės gelminių mąstymo struktūrų lygyje. Jos anaiptol nebūtinai turi būti pavaizdžios. Tai ne idėjų istorijos apybraiža; kartais paralelę įmanoma įžvelgti ten, kur konkrečios įtakos nematyti arba ji nepakankamai eksplicitiškai bei reflektyviai išreikšta ir suformuluota.
Galiausiai, aptarsimos giluminės mąstymo struktūros galbūt artimesnės paties Platono patirtinėms kategorijoms, tam, ką būtų galima pavadinti paties Platono “tikėjimu”.
1 Apud Clementem Alexandrinum, fr. 8 des Places. 2 Apol. 42a (Antano Smetonos vert.), Leg. 624a. Įžanginiam Įstatymų klausimui kiek vėliau, IV knygoje, netiesioginį atsakymą pateikia patsai Svetys Atėnietis: “Miestams, kuriuos valdo ne Dievas, o koks nors mirtingasis, nėra priebėgos nuo blogybių nei nuo vargų” (713e), o taip pat: “Mūsų nuomone, būtent Dievas užvis labiausiai yra ‘visų dalykų matas’ – kur kas labiau negu koks ‘žmogus’, kaip kad kai kurie sako” (716c); šiame atsakyme girdėti galutinis atkirtis Protagoro reliatyvizmui, kirbinusiam Platoną dar nuo Teaiteto parašymo laikų. 3 Burnyeato straipsnis įtikinamai parodo, kaip patys pirmieji daugelio Platono kūrinių žodžiai užmena pagrindinę dialogo temą, nors jų užuominas perprasti galima tik viso dialogo turinio kontekste (Burnyeat M. F. ‘First Words. A Valedictory Lecture’, Proceedings of the Cambridge Philological Society 43 (1997), p. 1-20). Galima pridėti, kad Platono kūryboje ne tik pradžios, bet ir užsklandos, paskutiniai žodžiai neretai pritvinkę prasmės, išaiškėjančios tik dialogo (arba veikėjų gyvenimo) visumos bei paskesnių įvykių šviesoje. Be Apologijos, į galvą dar ateina Faidonas, Alkibiadas, Valstybė, Menonas, Ijonas, Timajas, abudu Hipijai. 4 Vis dar nepamainoma apžvalga – Burkert W. Greek Religion: Archaic and Classical. Trans. by J. Raffan (Oxford: Basil Blackwell, 1985), p. 321-329, 332 337. T. p. plg. Reverdin O., La religion de la Cité Platonicienne (Paris: E. de Boccard, 1945). 5 Kuo toliau, tuo mažiau akivaizdu, ką tai reiškia. Visais šiais klausimais plg. bibliografines nuorodas Burkerto op. cit., n. 2 p. 321, prie kurių dar galima pridėti Morgan M. L. Platonic Piety. Philosophy and Ritual in Fourth-Century Athens (New Haven & London: Yale University Press, 1990). 6 Ši yda beveik nepaskaitoma paverčia grafo von Ivánka knygą daug žadančiu pavadinimu, kurį šiam straipsniui ir pasiskolinau: von Ivánka E. Plato Christianus. Übernahme und Umgestaltung des Platonismus durch die Väter (Einsiedeln: Johannes Verlag, 1964). 7 Plg. Barth K., ‘Christianity or Religion?’, in: Fragments Grave and Gay. Trans. by E. Mosbacher (London & Glasgow: Collins, 1971), p. 27-31, cit. p. 28. 8 Išsamiai šias temas aptaria Cornelia de Vogel – žr. ‘What Was God for Plato?’, in: de Vogel C. J. Philosophia. Studies in Greek Philosophy. Part I (Assen: Van Gorcum, 1970), p. 210-242. 9 Plg. de Vogel: “Dažnai yra sakyta, kad Platonui ir jo sekėjams dieviškoji Būtis buvo beasmenė. Vargu ar tai būtų galima pavadinti priekaištu. Juk jie akivaizdžiai negalėjo žinoti, jog absoliuti Būtis yra ‘asmeniška’. Mes galime tai žinoti, kadangi mums tai buvo pasakyta – kadangi mes tai regėjome Kristuje. Tačiau patys savaime, gryna žmogiškojo mąstymo galia, mes niekada negalėtume būti tuo tikri” (op. cit., p. 225). 10 Tim. 27c, 28c, 29c-d; Arist. De caelo 279b32, Speusippus fr. 54 Lang, Xenocrates fr. 33, 54 Heinze. 11 Logos reikšmė čia svyruoja nuo Naujojo Testamento “Žodžio” (plg. Jn 1, 1) iki “proto” ar stoikų logos spermatikos. 12 Išskirtinis Sokrato vaidmuo dar labiau pabrėžiamas Apologia Minor, kur jis vienintelis paminėtas vardu kaip “visų įstangiausias (eutonōteros)” tarp “Kristaus pirmtakų” (10.4-5, plg. 10.1-8 passim).