Šiame “Sokrato galimybės sąlygų” skaityme išryškėja platoniškosios politinės filosofijos teologinis matmuo, susijęs, mano manymu, su specifiniu “politiškumo” supratimu. Platonas suvokia ją ne taip, kaip kad mes suvokiame – kaip vieną iš žmogaus veiklos sričių, vieną iš ribotų gyvenimo sektorių (greta ekonomikos, kultūros ir pan.), – bet kaip esminę pilnaverčio gyvenimo sąlygą ir lemtingą determinantę. Taip yra ne tik todėl, kad, anot platoniškojo supratimo, etinis gyvenimas suponuoja politinį, ir kad laimingą gyvenimą užtikrinanti dorybės praktika neįmanoma be socialinės struktūros, kurioje dorybę auklybos ir habituacijos būdu galima būtų įgyti ir kurioje ją būtų galima vykdyti.31 Platonui politika ir politinė filosofija taip rūpi ir ne vien todėl, kad tiktai “teisingas miestas” gali užtikrinti teisingo gyvenimo galimybę, kad vien tiktai teisingame mieste Sokratas nebus pasmerktas mirti.
To negana – Platonui miesto sienos sutampa su prasmingos žmogiškosios egzistencinės skleisties horizontu, o politiškumo sfera betarpiškai siejasi su pamatine tikrovės konfigūracija, kurią užskliaudžia dievai – galutinės, teologinės prasmės figūros. “Senovės miestas yra religinė bendrija lygiai, jei ne labiau, kaip ir politinė”, pastebi Olivier Reverdin, komentuodamas Platono Įstatymų ištarą: “Įstatymas tebūna pagalbininkas susaistant miestą su dievais” (Leg. 921c).32
Idealaus miesto įkūrimas neįmanomas be teologinės reformos, be teologinės orientacijos ir garbinimo pasikeitimo (Valstybė II & III, Įstatymai X). Ir atvirkščiai – bet kokie fundamentalūs pokyčiai politinėje sferoje siejami su teologine tikrove. Šiam teminiam ratui priklauso tiek aukščiau aptartoji Sokrato misijos dieviška kilmė, tiek dieviškos sankcijos būtinybė tobulos valstybės atsiradimui – ji nebus įmanoma, kol “dabartinių valdovų ir karalių vaikai arba ir jie patys kokio nors dieviško įkvėpimo (theias epipnoias) dėka neužsikrės tikra aistra tikrai filosofijai” (Rep. 499b-c). Be to, filosofas steigs naująjį miestą “mėgdžiodamas” dievišką pavyzdį ir pats tapdamas “toks dieviškas ir tvarkingas, kiek tik žmogui įmanoma” (500c-d). Įvesdindamas “supanašėjimo su Dievu” (homoiōsis tōi theōi) temą, žinomą iš Teaiteto (plg. Rep. 501b, Tht. 176a-177a), Platonas apgręžia įprastinę perspektyvą: kasdienė tikrovė tampa anapusinės tikrovės, transcendentinio Pavidalų pasaulio (kuris yra ir dievybės locus) “pamėgdžiojimu” ir “atvaizdu”. Galiausiai, teologinis politinio projekto matmuo dar akivaizdesnis Įstatymuose – tekste, vaizduojančiame trijų įstatymdavių maldingą kelionę į Dzeuso olą Idos kalno šlaite, “kur Minas kas devintus metus keliaudavęs pasitarti su savo tėvu [Dzeusu], ir, remdamasis jo ištaromis, suteikęs įstatymus miestams” (Leg. 724a-b).
Justinas savotiškai taikliai užčiuopė šį platoniškojo politikos supratimo ypatumą, sakydamas, jog Sokratas buvo pasmerktas todėl, kad savo tiriančiais klausimais griovė metafizinę šio pasaulio tvarką – tikrojo Dievo nežinios bei demonų karaliją.33 Jam Sokrato politinė veikla yra pirmiausia metafizinė veikla, o jo kritika – viso senojo pasaulio kritika. Čia Justino ir Platono politikos sampratos suartėja: ir Justinui politika (ta prasme, kiek “politinė”, į polį nukreipta, yra platoniškojo Sokrato veikla) yra kur kas pilnesnė kategorija, negu tik dalyvavimas miesto valdyme – tai sąveika su pačia tikrovės sankloda.34
Platonui, kaip ir Justinui, Dievybė tvyro čia pat, už daiktų paviršiaus, tiesiogiai dalyvaudama miesto reikaluose. Įdomu paste-bėti, kad Platonui Sokratas – ne vienintelis Dievo Atėnams siųstas žmogus, tačiau jo unikalumas nuo to nemąžta. Nepaprastai svarbi paralelė mūsų aptartosioms teologinėms Sokrato veikloms prielai-doms iškyla Menone.
Dialogo pabaigoje Sokratas įrodo Anitui ir Menonui, kad ankstesnieji politikai negalėjo turėti politikos meno pažinimo (epistēmē: “pažinimas” griežtąja platoniška prasme), kadangi nesugebėjo niekam jo perteikti ir nepajėgė nieko išmokyti (gebėjimas išmokyti – vienas pagrindinių tikro pažinimo kriterijų; plg. 89e-98e passim). Tačiau iš to, kad jie sėkmingai valdė Atėnus, galima spręsti, jog jie turėjo turėti “teisingą nuomonę” (doxa alēthēs), kadangi “teisingai vadovauja (hēgeisthai) tik du dalykai – teisinga nuomonė ir pažinimas, – juos turėdamas, žmogus vadovaujasi (hēgeitai) teisingai” (Men. 99a). O kadangi “teisinga nuomonė” negali būti nei įgimta, nei išmokyta, jos šaltinis turi būti kitas –
“pažinimo atžvilgiu [šie politikai] niekuo nesiskiria nuo žostautojų ir dievo pranašų: mat ir anie įkvėpimo pagauti kalba daug teisingų dalykų, nepažindami nieko iš to, ką kalba. […] Taigi teisingai darytume, dieviškais vadindami tiek ką tik minėtus žostautojus, pranašus bei visus poetus,35 bet lygiai ir politikus turėtume sakyti esant ne mažiau dieviškus ir įkvėpimo pagautus kaip anie, mat jie yra dievo įkvėpti ir apsėsti, kuomet pataiko pasakyti daug didžių dalykų, nieko nežinodami apie tai, ką kalba. […] Taigi, atrodytų, jog dorybė nėra nei prigimtas dalykas, nei išmokomas, bet randasi tuose, kurie ją turi, be nuovokos, dieviškos dalios dėka – nebent tarp politikų atsirastų toksai, kuris sugebėtų ir kurį kitą politiku padaryti. Jei toks būtų, apie jį būtų sakoma, kad jis tarp gyvųjų yra tas pat, kas Teiresijas buvo tarp mirusiųjų, apie kurį Homeras kalba, kad jis iš buvusiųjų Hade ‘vienas dvasią telaikė, kiti kaip šešėliai lakiojo’. Toksai žmogus ir čia būtų tas pat: dorybės atžvilgiu jis būtų nelyginant tikras daiktas šešėlių akivaizdoje”
(99c-100a).
Paskutinė dialogo pastraipa, kur Sokratas žada ir toliau siekti pažinti tą dorybę, tekusią jam “dieviškos dalios dėka” (100b), leidžia atspėti, kad būtent Sokratas ir yra tas unikalus tikras politikas, “galintis kitus padaryti geresnius”.
Taigi, Platonui Sokratas buvo anaiptol ne vienintelė transcen-dentinę sankciją turėjusi figūra, tačiau kiti – politikai, pranašai ir poetai – patys nežinojo, ką darantys, “dieviškas įkvėpimas” juose reiškėsi aklai ir sporadiškai. Sokratas pasirodo tarp jų kaip Teiresijas tarp mirusiųjų sielų – jis vienintelis mėgina pažinti, įsisąmoninti, ką darąs, jis vienintelis tegali parodyti kelią iš Olos. Platono raštų tikslas yra būtent šis: paversti Sokrato ieškojimo ir savižinos kelią žemėlapiu ieškantiems išėjimo iš Olos.
Grįžkime prie VI Valstybės knygos. Filosofas turi kaip audrą kur nors užsiglaudęs pralaukti dabartinį neteisėtumo šėlą (496c-d). Tai reiškia ne vien, kad jis pats nepajėgs gyventi pilnaverčio gyvenimo ir pasiekti didžiausių dalykų, kuriuos būtų galėjęs pasiekti, nes nepataikė į tinkamą santvarką. Lygiai taip pat ir valstybė prarado tą išganingą naudą, kurią filosofas, “dieviškas dalykas kitų, žmogiškų, prigimčių ir gyvensenų akivaizdoje”, jai būtų galėjęs suteikti (497a-c).36 Būtent čia Platonas netiesiogiai įvardija protreptinį Valstybės uždavinį – šis Sokrato ir dviejų Platono brolių, Glaukono ir Adeimanto, pokalbio įrašas apsiima užgrįsti šią prarają, siekti,kad ateityje filosofai nebūtų priversti gyventi “perpus”, nepasiekdami išsipildymo. Parodydamas tikrąjį – teisingą bei dievišką – filosofo būdą ir valstybę, kurioje būtų siekiama maksimalus gėrio visiems piliečiams (plg. 519e), Platonas tikisi “prijaukinti”, įtikinti tokios santvarkos pranašumu ne tik “daugumą”, bet netgi jos oponentus (kaip kad aršųjį Trasimachą), šitaip priartindamas miestą, kuriame Sokratas nebūtų pasmerktas mirti (498b-502c). Galima nuspėti, kad ir krizę bei išsigimusius politinius režimus VIII-IX Valstybės knygose Platonas aprašo ne tam, kad išsityčiotų ar pasmerktų, o kad netobulų valstybių piliečiai galėtų atpažinti save jo paveiksle ir imtų dairytis išsigelbėjimo. Platonas neturi iliuzijų, kad tai galėtų greitai įvykti: “mes nenustosime bandę, kol arba įtikinsime tiek [Trasimachą], tiek kitus, ar bent jau padarysime šį tą, kas praverstų jiems kitame gyvenime, kuomet vėl atgimę jie susidurs su šitokiais pačiais argumentais” (“Trumpą gi laiką turi omeny!”, nustemba Adeimantas; Rep. 498d). Tačiau svarbiausia yra pati filosofinės santvarkos galimybė – ir būtent Dievo nulemta Sokrato egzistencija bei mirtis atvėrė tokios santvarkos ieškojimo poreikį ir tokio sprendimo (valstybės, kurioje Sokratas nežūtų) būtinybę.
Dabar jau galime mėgint užveržti išsidraikiusias argumentų gijas. Sokratas iškyla kaip religinė figūra, kaip figūra, kurios atsiradimą, gyvenimą ir mirtį Platonas tegali paaiškinti religinėmis kategorijomis. Negana to, mėginimas suprasti ir įprasminti Sokrato egzistencijos (ir mirties) pamokas neša su savimi radikalią, visiškai revoliucingą tikrovės sampratos peržiūrą, kurios metu iškylančios prasminės konfigūracijos stebėtinai artimos kristologinio mąstymo bruožams. Pamėginsime labai trumpai jas apžvelgti.
Sokratas iškyla kaip sakrificialinė figūra – jis negali būti neteisingas, ir ta teisingumo logika nulemia ne tik jo egzistencijos pavidalą, bet ir jo mirtį Mieste, kuriame viešpatauja neteisingumas. Panašiai ir Kristaus – įsikūnijusio Dievo – egzistencijos pavidalas, jo mokymas ir šventumas “logiškai” lemia puolusio pasaulio reakciją (plg. Jn 15, 18-20; 1, 10-11). Tai itin svarbus momentas – Platono akyse Sokratą tuo, kas jis yra, paverčia ne tik jo pokalbiai, bet gyvenimo ir ypač mirties būdas. Lygiai taip ir Jėzus būtų buvęs iškilus etinis ir religinis mokytojas, pranašas, bet ne daugiau – jei ne Jo mirtis ir prisikėlimas. Ir kaip ir Jėzus, Sokratas Platono raštuose ne sykį pranašauja savo mirtį.37
Sokratas turi atsisakyti politikos įprastine, konvencine prasme, išsižadėti dalyvavimo įprastinės egzistencijos logiką aprėpiančioje miesto struktūroje, idant taptų tikruoju politiku, galinčiu tarnauti Dievui darydamas “geresniais” savo bendrapiliečius. Šis paradoksas – atsižadėti, kad įgytum kitu lygiu – iškyla Evangelijose: “Mano karalystė ne iš šio pasaulio”, sako Jėzus, atsižadėjęs visų šio pasaulio viešpatysčių – o vis dėlto “aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą” (Jn 18, 36-37, Mt 4, 8-10). Taip pat atsižadėti reikia ir gyvenimo: “Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras” (Mt 16, 25). Negana to – lygiai kaip Evangelijoje pirmieji bus paskutiniai, ir atvirkščiai, o norintys tapti didžiausiais turės tapti kitų tarnais (žr. ypač Mt 20, 25-28, Mk 9, 35), taip ir tobula Platono valstybė bus įmanoma tik tuomet, jeigu miestą valdys tie, kurie mažiausiai trokšta valdžios (Rep. 520d-521b).38
Galiausiai, slėpininga “Dangaus Karalystės” būsena (įvairiai suvokta kaip Dievo Miestas, eschatologinė bendruomenė, mistinis Bažnyčios kūnas, communio sanctorum) – vienu metu ir transcendentiška, ir neregimai besiskleidžianti šiapusybėje – primena IX Valstybės knygoje aprašytą paradoksalų “idealaus”, paradigmatinio miesto modus essendi: “tas miestas, kurį neseniai steigdami aptarėme, […] stūkso žodžiuose, kadangi nemanau, kad jis būtų kur nors žemėje. – Tačiau galbūt danguje glūdi [to miesto] pavyzdys, į kurį norintysis gali žvelgti, ir žvelgdamas padaryti save jo piliečiu. Jokio skirtumo, ar tas miestas kur nors yra ir ar kada bus: jisai dalyvaus vien tiktai šito miesto reikaluose, ir jokio kito” (Rep. 592a-b).
Kadaise bene Vytautas Ališauskas bus pasakęs, kad Sokratas iš esmės galbūt galėjo ir neegzistuoti – Platono mokymas mums nuo to būtų ne mažiau svarbus, – bet Jėzus egzistuoti privalėjo, antraip viskas, ką jis sako, netenka prasmės. Tačiau Platonui gilios, metafizinės, tikrovės pagrindus persmelkiančios krizės fone Sokrato negalėjo nebūti, ir jis negalėjo nebūti niekuo kitu, nei tuo, kaip Platonas jį suprato – antraip viskas būtų buvę tuščia. Tos Platono pastangos vis iš naujo apmąstyti, ką reiškia Sokrato gyvenimas ir mirtis, ką reiškia pati Sokrato atsiradimo galimybė, primena evangelisto pastangą žodžiuose atkurti, užčiuopti Jėzaus asmenį, jo esmę, vienu metu ir telpančią į trapų žmogišką pavidalą, ir nesutalpinamą nė viso pasaulio – mat viską aprašius, “visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti” (Jn 21, 25).
Vėlesnėje Antikoje būta daug pastangų sudievinti mokytoją, sektos ar mokyklos įkūrėją. Ilgainiui pats Platonas tapo “dieviš-kuoju” (theios)39, jau nekalbant apie Pitagorą. Panašiai ir Porfirijus teurginiame, misteriniame Vėlyvosios Antikos kontekste mėgina parodyti dievišką savo mokytojo prigimtį ir pomirtinį likimą (Vita Plotini 22-23). Tačiau Platono apmąstymai apie Sokratą visai kito pobūdžio. Jie yra bandymas paaiškinti tai, kas kitaip nepaaiškinama, kas neišsitenka tikrovės logikoje.
Taigi, jeigu jau privalu pasiūlyti tezę, ji būtų tokia: ankstyvajai krikščionybei įspūdį palikti pirmiausia turėjo būtent platoniškojo Sokrato – paradoksalios, slėpiningos, nesuvokiamos asmenybės – daugeriopas panašumas į Kristų; jo kilmės ir galimybės nepaaiš-kinamumas rodė į dievišką įsikišimą, o Sokrato mirtis pranašavo Viešpaties Kančią. Būtent tai įgalina ir paskatina patristinius auto-rius suvokti Sokratą kaip Kristaus figura.
31 Plg. Lear straipsnį apie platoniškąją sielos-miesto analogiją: Lear J., ‘Inside and Outside the Republic’, Phronesis 37 (1992), p. 184-215: tai itin įžvalgi Platono moralinės psichologijos studija. 32 Reverdin, op. cit., p. 175, ir plg. visą poskyrį ‘Droit et religion’, ibid., p. 169-176. 33 Apologia Maior 5. 3-4, Apologia Minor 10. 4-8. Sokrato kritika vyko per tą patį Logos, kuris vėliau tapo žmogumi, Jėzumi Kristumi (Ap. ma. 5.4). 34 Panašią prasmę šioms sąvokoms teikė Augustinas, kalbėdamas apie žemiškąjį ir dangiškąjį Miestus. Nehamas pasiekia panašios išvados, pritaikydamas Sokrato veiklai Nietzsche’iškai-egzistencialistinę interpretaciją: “Once we engage in the care of the self we will never know when we can stop… The limits of the self are also the limits of the world” (Nehamas A. ‘What Did Socrates Teach and to Whom Did He Teach It?’, in: idem., Virtues of Authenticity. Essays on Plato and Socrates (Princeton, N.J.: Princeton University Press, 1999), p. 59-82, cit. p. 78. 35 Čia dera prisiminti Ijoną (541e-542b) bei Sokrato Apologiją (22b-c). 36 Kiek toliau filosofai vadinami “santvarkos išganytojais” (hoi sōtēres tēs politeias; 502d). 37 Plg. Rep. 361b-e, 517a, Gorg. 521c-522e; Mt 20, 17-19, Mk 10, 32-34, Lk 18, 31-33 et al. 38 Galbūt kaip bendrą vardiklį galima būtų įvardyti metafizinio paradokso struktūrą: tik atsižadėjimas įgalina laimėti “tikrąjį” pažinimą, gyvenimą, tikrąją “politinę” galią (platoniškąja ir eschatologine prasme – plg. “karalystės” temą Jn 18-19). (Čia dar galima prisiminti kito Sokrato mokinio – Kierkegaardo – “paradokso logikos” aptarimą Baimėje ir drebėjime.) 39 Riginos A. S. Platonica. The Anecdotes Concerning the Life and Writings of Plato (Leiden: Brill, 1976), p. 9-33, 198.