III. Evangelista Socratis
Prieš baigdamas dar norėčiau užsiminti apie porą galimų toles-nių temos plėtočių.
Sokrato santykio su tiesa pobūdis, kaip žinia, pagimdė dialogo formą kaip programinį filosofijos praktikavimo būdą. Platono mėginimai apmąstyti ir įprasminti Sokrato kaip “nemokančio mokytojo” paradoksą veda prie “mokinystės”, mokytojo-mokinio santykio ir tiesos perdavimo sąlygų permąstymo. Tradicinis moki-nystės supratimas “dvinaris”: autoritetingas mokytojas iš rankų į rankas perduoda mokiniui privilegijuoto pažinimo turinį. Jam Platonas priešina “trišalį” modelį, kur Sokratas ir jo pašnekovas koordinuotu, tačiau galutine prasme autonomišku judesiu artėja prie “trečio” – tiesos kaip tokios. Pašnekovų judesiai “autono-miški” ta prasme, kad kiekvienas dialektinio proceso dalyvis turi interiorizuoti, “įsisavinti” tą pažinimo procesą (ir atvirkščiai – nesugebėjimas įsisavinti reiškia dialektinio proceso nutrūkimą, kaip kad daugelyje vadinamųjų “aporetinių” dialogų). Nors dialogas vyksta dalyviams “kartu” judant prie tiesos, nors dialektiniam paži-nimui būtina pašnekovų “bendrystė”, tačiau kiekvieno iš dalyvių santykis su ja asmeninis ir individualus. Viena vertus, tiesa nuasme-ninama – ji nebėra autoritetingo “mokytojo” minčių, gabumų ar įkvėpimo išraiška (kaip kad sofistų ir poetinių autoritetų atveju) – ir būtent todėl “įasmeninama” pasakojimo lygyje, personifikuojama kaip trečias diskusijoje dalyvaujantis asmuo (plg. Crat. 433a-b, Symp. 201c, Phd. 91c). Tiesa iškyla kaip kažkas, kas pirminis dialoge dalyvaujančių asmenų atžvilgiu ir nuo jų nepriklausoma. Antra vertus, Sokrato asmuo iškyla kaip centrinis to asmeninio santykio su tiesa sandas, nes Sokratas – vienintelis mokytojas, kuris, prisipa-žindamas nieko nežinąs, pabrėždamas tiesos pirmenybę prieš asmenį, rodo už savęs, į Tiesą kaip tokią (plg., inter alia, Phdr. 275b-c, Charm. 161c, Crat. 440c-d, Euthyd. 307a-c).
Sokrato kaip tarpininko vaidmuo neatsitiktinis. Sokrato praktika ir jos apmąstymas įpavidalina patį tiesos ir santykio su tiesa pobūdį: tiesa yra ne tai, ką būtų galima persakyti, tai – egzistencinės būsenos, nepaliaujamo ieškojimo išdava. Platono dialoguose išky-lanti Sokrato figūra įgalina leistis tiesos ieškojiman: Sokrato savęs išsižadėjimas yra paradigma to judesio, kuris įgalina asmeninį santy-kį su tiesa.
Jeigu įsimąstytume į Platono kaip autoriaus laikyseną, paaiškėtų, kad ir jame kitu lygiu atsikartoja šis pirminis sokratiškas išsižadėjimo judesys: atsisakydamas savojo autorinio “balso”, įdėdamas visus žodžius į Sokrato lūpas, išskleisdamas visą savo filosofavimą dialoguose – sokratiškosios filosofavimo praktikos žodiniuose paveiksluose – Platonas lygiai taip pat rodo už savęs, į vienintelį tikrą tiesos mokytoją, vienintelį jos tarpininką – Sokratą. Šiame kontekste labai tiksli yra II Laiško (ne itin svarbu – autentiško ar ne) įžvalga, įdedanti Platono lūposna tokį prisipažinimą: “Todėl aš niekad nieko apie tai nerašiau, ir nei nėra, nei nebus jokio Platono rašinio – o tie, kurie dabar taip vadinami, yra išgražėjusio ir atjaunėjusio Sokrato” (Ep. II, 314c). Išsižadėdamas savo kaip autoriaus prezencijos, tapdamas skaidria Sokratą perduodančia linze,40 Platonas siekia pastatyti mus į santykį su Sokratu, atverti tarp jo ir mūsų tiesos linkui vedantį dialogą.
Sąsajos su krikščioniškąja mokinystės samprata, vėlgi, dauge-riopos. Kaip ir Sokratas, Jėzus rodo anapus savęs – į Tėvą, iš kurio kyla Jo mokymas: “Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs” (Jn 7, 16), “Aš nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko manęs Tėvas išmokė” (Jn 8, 28). Ne jis moko, o Tėvas per Jį: “Aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje. Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus” (Jn 14, 10, plg. Mt 23, 8-10, Jn 6, 44-45). Tikėjimo tiesos išpažinimas vyksta per tiesioginį Dievo veikimą: “Ir nė vienas negali ištarti: ‘Jėzus yra Viešpats’, jei Šventoji Dvasia nepaskatina” (1 Kor 12, 3). Negana to – Augustinui ir kiekvienas autentiškas pažinimo aktas yra Amžinosios Tiesos apreiškimas: kitas asmuo negali, griežtąja prasme, nieko “išmokyti”, o tegali būti įrankis tiesos apsireiškimui (plg. mokymą apie “vidinį mokytoją” Augustino dialoge De Magistro), – lygiai taip Platono Sokratui pažinimas įmanomas tik asmeniniame santykyje su Tiesa, o kiti žmonės tegali būti tam paskatos.41
Lygiai kaip Evangelija implicitiškai patalpina mus prie Jėzaus kojų, sutapatindama mus su jo mokiniais, taip Platono dialogas pastato mus Sokrato pašnekovų vietoje, atverdamas antrinį dialogą su mumis ir šitaip mėgindamas transcenduoti teksto plokštumą. Galima drąsiai teigti, kad tikrasis dialogo kaip filosofavimo formos tikslas ir yra – peržengti antrinės teksto tikrovės rėmus, grąžinti filosofiją iš teksto į gyvenimą: tai tekstas, “pažinimu rašomas moki-nio sieloje: pajėgus apsiginti, žinąs, kieno akivaizdoje dera kalbėti, o kieno – tylėti; [tai] gyvas ir sielą turintis žinančiojo logos [protas / tekstas], kurio atvaizdu rašytinis tekstas teisėtai būtų vadinamas” (Phdr. 276a).42 Ko gero dar labiau negu Faidrui šie žodžiai galioja didiesiems Platono politiniams dialogams – Valstybei ir Įstatymams.
Platono dialogai, toji “Sokrato Evangelija”, mėgina pradėti kitą dialogą – dialogą su mumis, jų skaitytojais, idant taip priartintų tobulo (ar bent jau tobulesnio) miesto įsteigimą. Iškeldami mums prieš akis Sokrato egzistencijos paveikslą ir vesdami apmąstyti, koks gyvenimas žmogui yra geriausias, bei kokios yra to gyvenimo sąly-gos, Platono veikalai siekia įteigti būtinybę tokio miesto, kuriame Sokratas nebūtų pasmerktas myriop. Panašiai ir Evangelija, skelb-dama Dangaus Karalystės priartėjimo Gerąją Naujieną, rūpinasi tos Karalystės, Dievo Miesto, įsteigimu “žemėje”, šiapusinėje tikrovėje. Be abejo, esama nenuneigiamų svarbių skirtumų – Šv. Raštas atsi-randa ir funkcionuoja už jį ankstesnės institucijos – Bažnyčios – kontekste, o Platono veikalai rašomi tam, kad padėtų sukurti insti-tuciją, kurios įstatymų (tiek šventųjų, tiek pasaulietinių) sąvadu jie galėtų būti. 43
Nepaisant šios esminės asimetrijos, mėginimas tekste apjungti šiuos du polius – patenkinti tiesos perdavimo sąlygas, ir sykiu sukurti tą tiesą atspindinčią, “į-gyvendinančią” (tiesiogine prasme) bendruomenę – pagimdo funkcinį ekvivalentą Šv. Raštui. Platono Įstatymai, dar labiau negu Valstybė, yra tekstas, pačia savo sandara mėginantis atlikti šią funkciją. Įstatymai, pateikdami save kaip būsimosios valstybės “kanoninį” tekstą (plg. Leg. 811c-812a), siekia įtikinti jų skaitytojus įkurti valstybę, atitinkančią Sokrato egzis-tencijos suponuojamus racionalumo reikalavimus.44 (Jau neminint, kad Platono Įstatymų literatūriniai bruožai, jų siekis normuoti gyvenimo visumą bei jų įstatymdavystės išsamumas “savotiškai daro juos panašiais į didžiuosius religinius kodeksus bei išminties knygas”.45)
Šventraščio idėją lydi eschatologinės bendruomenės idėja – bendruomenės kaip Dievą, teologinę tikrovę medijuojančios institucijos, kurioje Šventraštis ir yra skaitomas, interpretuojamas bei perduodamas, kuri gyvena ir įgauna pavidalą gyvame dialoge su tuo Šventuoju Raštu. Panašios bendruomenės idėjos užuomina iškyla Platono politiniuose dialoguose: Įstatymų, lygiai kaip ir Valstybės, atžvilgiu galima argumentuoti, jog nors tekstas “idealios” bendruomenės realiai ir neįsteigia, tačiau jeigu jis bent kiek perkeičia skaitytoją savo kruopščiai parengtomis racionalaus įtikinimo strategijomis, tai tas intelektualinis ir etinis pasikeitimas yra, kad ir koks blankus, tobulos valstybės “atšvaitas” šiapusinėje tikrovėje. Taip, mano nuomone, suprastinas savitas Įstatymų tekstualumo pobūdis beigi juose iškeliama “įstatymų pratarmės” teorija,46 ir tik taip galima suprasti Valstybės IX knygos pastabą apie filosofo dalyvavimą idealaus miesto gyvenime: “galbūt danguje glūdi [to miesto] pavyzdys, į kurį norintysis gali žvelgti, ir žvelgdamas padaryti save jo piliečiu. Jokio skirtumo, ar tas miestas kur nors yra ir ar kada bus: jisai dalyvaus vien tiktai šito miesto reikaluose, ir jokio kito” (Rep. 592a-b). Taigi, Platono tekstai savo įtikinimo strategijomis siekia sukurti bendriją žmonių, kurie, nors ir nesudaro žmonių bendruomenės įprastine, fizine prasme, tačiau iškyla kaip metafizinė “išminčių bendruomenė”, kaip po netobulus esamus žemės miestus pasklidęs tobulos Platono valstybės atvaizdas.47
Taigi, kokią išvadą, kokį moralą čia būtų galima pasiūlyti?
Gal tik tokį, kad dažnai naivus ir – įmantrių literatūros kritikos teorijų išlavintai mūsų ausiai – absurdiškas patristinis Platono skai-tymas gali pasirodyti buvęs intuityviai teisus.
Kad Platonas nepaaiškinamu būdu pasiekė įžvalgų, kurios išties stulbinančiai artimos krikščionybės tiesai, pamatinėms krikščio-niškojo mąstymo struktūroms. (Taip pat lieka klausimas: Kaip tai buvo įmanoma? Kas šias įžvalgas įgalino, ir ką ši galimybė reiškia?)
Kad niekada nepaliausime Platono skaityti – žavėdamiesi, piktindamiesi, įkvepiami, nesutikdami, bergždžiai mėgindami iki galo jį perprasti; kad tas pasmerktas ir podraug neišvengiamas mėginimas jį suprasti galbūt padės giliau pažinti save pačius ir mums patikėtosios Žinios unikalumą bei gelmę – lygiai kaip kitados jis yra padėjęs ir mūsų tikėjimo pirmtakams.
40 Vėlgi, čia mūsų nedomina klausimas, kiek įmanomas toks neapgaulingas skaidrumas – svarbu pats programinis tikslas. 41 Platono įtaka Augustino “vidinio mokytojo” sampratai įrodinėjama Quest-Ritson M.M.L. St. Augustine in De Magistro on the Communicability of Knowledge. B.A. Thesis (Cambridge, 2001), p. 5-17. 42 Įstabi šio įvaizdžio paralelė pasirodo Apaštalo Pauliaus Laiške korintiečiams: “Jūs patys esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas. Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse” (2 Kor 3, 2-3). Įvaizdžio prasmė ta pati – juo Apaštalas įvardija savo bandymą peržengti, transcenduoti rašytinio teksto apribojimus. 43 Čia ir toliau glaustai išdėstytos ankstesniame mano straipsnyje iškeltos mintys – žr. Adomėnas M., ‘Self-reference, Textuality, and the Status of the Political Project in Plato’s Laws’, Oxford Studies in Ancient Philosophy 21 (Winter 2001), p. 29-59. 44 Ar bent jau prie jų artėjančią aproksimacijos prasme – ta prasme, kuria platoniškojo pavidalo konkretus įsikūnijimas “artėja” prie sau tapataus eidos. Plg. įžvalgų Lakso straipsnį apie platoniškosios ontologijos taikymą politinei sferai: Laks A. ‘Legislation and Demiurgy: On the Relationship between Plato’s Republic and Laws’, Classical Antiquity 9 (1990), 209-229, žr. ypač p. 214-215. 45 Laks A. ‘The Laws’, in C. Rowe and M. Schofield (eds.), The Cambridge History of Greek and Roman political Thought (Cambridge: Cambridge University Press, 2000), p. 258-292, cit. p. 287. Plg. Nightingale A. ‘Writing / Reading a sacred text: a literary interpretation of Plato’s Laws’, Classical Philology 88 (1993), p. 279-300. 46 Plg. Adomėnas, op. cit., p. 37 sqq. 47 Stoikai vėliau išplėtos šią mintį – plg. Schofield M. The Stoic Idea of the City (Cambridge: Cambridge University Press, 1991), chs. 2-3, p. 22-92.